Bendrai apie kūrybingumą mokykloje

Aušra Lisauskienė, Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino dėstytoja, apie kūrybingumą mokykloje

Kas trukdo mano dalyko kūrybiškumui pagrindinėje mokykloje?
Manau kad mokyklose dar nėra plačiai išdiskutuota kūrybiškumo sąvoka. Žodį „kūrybiškumą“ mokyklose būtų tikslinga sieti ne su daile ir muzika, o su inovatyvumu, aukštosiomis technologijomis, tarpdiscipliniškumu. Manau kad tai turi būti siejama su rytdiena, o ne su vakar diena.

Kaip kitus mokytojus ir platesnę mokytojų bendruomenę įtraukti dalyvauti projekte?
Manau kad klausimas per ankstyvas. Bet kaip visada, kad projektas gyventų – jis turi būti sukurtas ne projekto kūrėjams, jis turi būti naudingas kiekvienam asmeniškai.

Bendrosios pastabos apie galimas metodikos gaires.

Mano žiniomis yra sukurta eilė metodikų, joms išleista didelės pinigų sumos, bet jos neatlieka savo funkcijų – iš esmės nepakeičia darbo mokyklose kokybės. Dėl to drįstu daryti prielaidą – kad rimtiems pokyčiams reikalingi visai kitokie, ko gero, radikalūs sprendimai. Jų neįmanoma atlikti vien mokyklose. Tik įvedus pakeitimus visose grandyse – aukštoji mokykla/studijos, mokykla/ darbas, aukštoji mokykla/ kvalifikacijos kėlimas – mokyklose galima tikėtis esminių pokyčių.

Čia pateiksiu keletą įžvalgų apie:
- „vertikalaus kūrybiškumo“ integravimo kryptis;
- „žinių grįžimo“ į mokyklas kryptis;
- tarpdiscipliniškumo kryptis;
- kūrybinių metodikų, skirtų profesionaliems kūrėjams, taikymas mokyklose.
Pats mokytojų ruošimas ir tolimesnis darbas mokyklose, kvalifikacijos kėlimas užprogramuoja plūduriavimą tame pačiame lygyje, tarp tų pačių žmonių; galimas tik horizontalus žinių skleidimas ar mokymas(sis). Gal būtų galima bent pamėginti kurti mechanizmą kaip aukščiausio lygio mokslininkai, dailininkai ir muzikai, gavę Valstybės apdovanojimus ar stipendijas, finansavimą užsienio stažuotėms, privaloma tvarka ruošia bent po vieną praktinį seminarą „mastre class“ savo srities mokytojams. Gal taip pavyktų integruoti vertikalų žinių skleidimą į mokyklas.
Be to, visos mokyklos turi savo abiturientų „žvaigždžių“ – gal pavyktų pačioms mokykloms susitarti kad bent vieną kartą per trimestrą jie sugrįžtų į savo mokyklas ir pravestų meistriškumo pamokas savo mokytojams. Pastovus žinių atnaujinimas leidžia suvokti kaip greitai viskas keičiasi aplinkui ir verčia greičiau judėti.
Gal būtų galima papildomo ugdymo paskaitoms skirti ne tą patį mokytoją, o kviestis įdomius mokslininkus atskiroms disciplinoms ir trumpesniam laikui.
Tenka girdėti (tikslių duomenų neturiu) kad jau dirbantys mokyklose mokytojai kelia kvalifikaciją išklausydami kitų dirbančių mokyklose mokytojų paskaitų (horizontalios žinios), tam yra skiriamos nemažos lėšos. Gal būtų galima už tas lėšas kviesti aukščiausio lygio specialistus dirbančius ne Pedagoginiame universitete, o pvz. Istorijos institute, VU, VDU, MA, VDA, kad butų suteiktos naujausios žinios. Aišku, žinant tokio lygio žmonių užimtumą, galima būtų sukonstruoti labai mobilų tvarkaraštį ir kviestis juos vienai dienai. Juk kūrybiškumui svarbiausia atnaujinti ne pedagogikos žinias (žmonės baigę pedagogines studijas manau tai sugeba daryti savarankiškai), o aukščiausio lygio specialybines.
Dėl mokytojų (ekspertų, metodininkų?) vardų. Nesu labai gerai susipažinusi su šia sistema, bet gal tai galėtų būtų finansinis instrumentas kūrybiškumui siekti. Gal toks vardas, suteikiantis tam tikrą laikiną priedą prie algos, gali būti suteikiamas tam tikro projekto metu ar kai jo mokiniai pasiekia tam tikrų aukštumų jo dėstomame dalyke ir tik tam tikram laikui. Projektui pasibaigus viskas grįžta į savo vietas.
Tarpdiscipliniškumas galėtų būti viena iš kūrybiškumo ugdymo krypčių. Specializuotose menų mokyklose matomai kūrybiškumas yra nukreiptas profesionalumo kryptimi, ko gero apie tokias mokyklas šiuo metu reikėtų kalbėti mažiausiai. O kitose mokyklose galima butų sąmoningai kurti tarpdiscipliniškus projektus, jungiant humanitarinius ir realinius mokslus: pvz. muzika ir informatika, istorija ir matematika, dailė ir chemija. Jų tikslas butų ne nupiešti, padainuoti, bet pvz. paversti spalvas cheminėmis medžiagomis ar kt. Labai naiviai atrodo kai per įvairių projektų pristatymus tenka matyti išeksponuotus prastus piešinius, girdėti prastą muziką ar agitbrigadų lygio pasirodymus.
Mokyklose, ko gero kaip ir aukštosiose mokyklose, yra taip vadinamas „laisvesnis laikas“ kai klasės, kurios neturi jokių egzaminų, gali būti apjungtos pagal interesus kūrybiškumo projektams. Čia matomai jau tikrai reikėtų pritraukti profesionalus, kurie naudodami savo metodikas galėtų išjudinti kūrybiškumą.