Mokykla atvira kūrybingumui

Besikeičianti visuomenė šiuolaikiniam žmogui, siekiančiam įgyti naujų kompetencijų ir kaupti atitinkamus įgūdžius, kelia vis didesnius reikalavimus. Būtina nauja mokymo ir mokymosi kokybė. Žinoti, kaip taikyti išmoktus dalykus ir įgytus gebėjimus bei išmokti visiškai naujus dalykus savarankiškai, tampa vis svarbesniu gebėjimu.

Išugdyti ar padėti vaikui pačiam išsiugdyti kūrybiškumo kompetenciją, suprantamą kaip gebėjimą originaliai, lanksčiai, tikslingai ir efektyviai mąstyti ir veikti, turi būti vienas svarbiausių šiuolaikinės mokyklos siekių. Kitaip tariant, mokykla turėtų ugdyti mąstantį, gebantį spręsti problemas, veržlų, laisvą, savarankišką žmogų. Verslumas ir kūrybiškumas tiesiogiai susieti ir padeda žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą visuomenėje. Kūrybiškumas atveria naujas galimybes mokytis ir kurti naujus dalykus, formuoja gebėjimą pozityviai susitvarkyti su gyvenimo pasikeitimais tiek praktiškai, tiek emociškai. Leidžia mąstyti lanksčiai ir priimti kūrybiškus sprendimus.

Pačių mokytojų kūrybiškumo kompetencija – tai viena svarbiausių kūrybiškumo ugdymo mokykloje sąlygų. Tik kūrybiškai dirbantis mokytojas išugdys kūrybišką mokinį. Mokykloje kiekvienam vaikui turi būti sudaryta galimybė kurti, nes vaikai iš prigimties yra smalsūs ir mėgsta eksperimentuoti. Kūrybiškumo ugdymas paremtas ne tiek žinių perėmimu, kiek gebėjimu jomis naudotis. Mokytojams dažnai trūksta žinių, motyvacijos bei įgūdžių, kaip ugdyti moksleivių kūrybiškumą. Dažnai mokytojai erdvę kūrybiškumo ugdymui mato tik užklasinėje veikloje ar prilygina tai dalyvavimui neformaliojo ugdymo projektuose, tarptautiniuose projektuose, inicijuodami pilotinius projektus dažnai turinčius labai apibrėžtus praktinius uždavinius, tačiau jie neturi patirties ir praktikos, kaip tai integruoti į mokymo programą.

Projekto „Mokykla atvira kūrybiškumui“, inicijuojamo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos kartu su Ugdymo plėtotės centru, rengėjų nuomone mokinių kūrybiškumui mokykloje plėtoti reikia saugios ir kūrybiškos aplinkos mokykloje, būtina skatinti mokinius kritiškai mąstyti ir sudaryti sąlygas patiems vertinti save bei įgyjamą informaciją, kurti ir keisti taisykles, laikantis susitarimų, mokymosi gebėjimams įkvėpti kūrybišką išraišką, leisti lėtai mąstyti, svajoti, žaisti mintimis... – viso to reikia naujoms idėjoms įgyvendinti. Egzistuoja skirtingos praktikos, kaip „atverti“ mokyklas kūrybiškumui. Projekto rengėjai sieks atsižvelgti į skirtingas patirtis, atkreipdami ypatingą dėmesį į lietuvių švietėjų praktiką, potencialą, kompetenciją ir vietos ugdymo poreikių žinojimą.

2010-2011 ketinama sukurti inovatyvią kūrybiškumo ugdymo priemonę pedagogams, kuri susidės iš kelių dalių: metodinės/teorinės dalies, sėkmės istorijų pavyzdžių, rekomendacijų, pasiūlymų ir kitos medžiagos. Dalis ugdymo priemonės bus skiriama atskiroms disciplinoms, siekiant paskatinti mokytojus integraliai taikyti kūrybingo dėstymo metodus savo dėstomų dalykų pamokose. Ši ugdymo priemonė bus išplatinta visose Lietuvos pagrindinio ir viduriniojo lavinimo mokyklose.

Maloniai kviečiame visus kūrybingai dirbančius Lietuvos pedagogus pasidalinti savo patirtimi ir dalyvauti internetiniame forume, kuriame norėtume sukaupti kuo daugiau vertingos informacijos apie Lietuvos pedagogų pasiekimus kūrybingo ugdymo proceso srityje. Labai prašome siųsti mums lietuviškas sėkmės istorijas, kūrybingų pamokų planus, tarpdisciplininius, tačiau su mokymo programomis susietus projektus, patarimus, kaip sėkmingai nugalėti iššūkius ir kliūtis, pasitaikiusius diegiant alternatyvius ugdymo metodus. Kviečiame diskutuoti, dalintis patirtimi, idėjomis, sėkmėmis ir nesėkmėmis!

Nuoširdžiai tikime, kad sukaupta informacija, pirmiausia, padės visiems „sergantiems“ už pažangią ir kūrybingą mokyklą bei plačiam pedagogų ratui sužinoti daugiau apie savo kolegų darbą, bet taip pat svajojame vertingiausią patirtį panaudoti kuriant „Mokyklos atviros kūrybiškumui“ ugdymo priemonę. Žinoma, tik Jums leidus... :)

Jau dabar laukiame iš Jūsų naujienų el.paštu: lile@unesco.lt

Bendrai apie kūrybingumą mokykloje

Aušra Lisauskienė, Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino dėstytoja, apie kūrybingumą mokykloje

Kas trukdo mano dalyko kūrybiškumui pagrindinėje mokykloje?
Manau kad mokyklose dar nėra plačiai išdiskutuota kūrybiškumo sąvoka. Žodį „kūrybiškumą“ mokyklose būtų tikslinga sieti ne su daile ir muzika, o su inovatyvumu, aukštosiomis technologijomis, tarpdiscipliniškumu. Manau kad tai turi būti siejama su rytdiena, o ne su vakar diena.

Kaip kitus mokytojus ir platesnę mokytojų bendruomenę įtraukti dalyvauti projekte?
Manau kad klausimas per ankstyvas. Bet kaip visada, kad projektas gyventų – jis turi būti sukurtas ne projekto kūrėjams, jis turi būti naudingas kiekvienam asmeniškai.

Bendrosios pastabos apie galimas metodikos gaires.

Mano žiniomis yra sukurta eilė metodikų, joms išleista didelės pinigų sumos, bet jos neatlieka savo funkcijų – iš esmės nepakeičia darbo mokyklose kokybės. Dėl to drįstu daryti prielaidą – kad rimtiems pokyčiams reikalingi visai kitokie, ko gero, radikalūs sprendimai. Jų neįmanoma atlikti vien mokyklose. Tik įvedus pakeitimus visose grandyse – aukštoji mokykla/studijos, mokykla/ darbas, aukštoji mokykla/ kvalifikacijos kėlimas – mokyklose galima tikėtis esminių pokyčių.

Čia pateiksiu keletą įžvalgų apie:
- „vertikalaus kūrybiškumo“ integravimo kryptis;
- „žinių grįžimo“ į mokyklas kryptis;
- tarpdiscipliniškumo kryptis;
- kūrybinių metodikų, skirtų profesionaliems kūrėjams, taikymas mokyklose.
Pats mokytojų ruošimas ir tolimesnis darbas mokyklose, kvalifikacijos kėlimas užprogramuoja plūduriavimą tame pačiame lygyje, tarp tų pačių žmonių; galimas tik horizontalus žinių skleidimas ar mokymas(sis). Gal būtų galima bent pamėginti kurti mechanizmą kaip aukščiausio lygio mokslininkai, dailininkai ir muzikai, gavę Valstybės apdovanojimus ar stipendijas, finansavimą užsienio stažuotėms, privaloma tvarka ruošia bent po vieną praktinį seminarą „mastre class“ savo srities mokytojams. Gal taip pavyktų integruoti vertikalų žinių skleidimą į mokyklas.
Be to, visos mokyklos turi savo abiturientų „žvaigždžių“ – gal pavyktų pačioms mokykloms susitarti kad bent vieną kartą per trimestrą jie sugrįžtų į savo mokyklas ir pravestų meistriškumo pamokas savo mokytojams. Pastovus žinių atnaujinimas leidžia suvokti kaip greitai viskas keičiasi aplinkui ir verčia greičiau judėti.
Gal būtų galima papildomo ugdymo paskaitoms skirti ne tą patį mokytoją, o kviestis įdomius mokslininkus atskiroms disciplinoms ir trumpesniam laikui.
Tenka girdėti (tikslių duomenų neturiu) kad jau dirbantys mokyklose mokytojai kelia kvalifikaciją išklausydami kitų dirbančių mokyklose mokytojų paskaitų (horizontalios žinios), tam yra skiriamos nemažos lėšos. Gal būtų galima už tas lėšas kviesti aukščiausio lygio specialistus dirbančius ne Pedagoginiame universitete, o pvz. Istorijos institute, VU, VDU, MA, VDA, kad butų suteiktos naujausios žinios. Aišku, žinant tokio lygio žmonių užimtumą, galima būtų sukonstruoti labai mobilų tvarkaraštį ir kviestis juos vienai dienai. Juk kūrybiškumui svarbiausia atnaujinti ne pedagogikos žinias (žmonės baigę pedagogines studijas manau tai sugeba daryti savarankiškai), o aukščiausio lygio specialybines.
Dėl mokytojų (ekspertų, metodininkų?) vardų. Nesu labai gerai susipažinusi su šia sistema, bet gal tai galėtų būtų finansinis instrumentas kūrybiškumui siekti. Gal toks vardas, suteikiantis tam tikrą laikiną priedą prie algos, gali būti suteikiamas tam tikro projekto metu ar kai jo mokiniai pasiekia tam tikrų aukštumų jo dėstomame dalyke ir tik tam tikram laikui. Projektui pasibaigus viskas grįžta į savo vietas.
Tarpdiscipliniškumas galėtų būti viena iš kūrybiškumo ugdymo krypčių. Specializuotose menų mokyklose matomai kūrybiškumas yra nukreiptas profesionalumo kryptimi, ko gero apie tokias mokyklas šiuo metu reikėtų kalbėti mažiausiai. O kitose mokyklose galima butų sąmoningai kurti tarpdiscipliniškus projektus, jungiant humanitarinius ir realinius mokslus: pvz. muzika ir informatika, istorija ir matematika, dailė ir chemija. Jų tikslas butų ne nupiešti, padainuoti, bet pvz. paversti spalvas cheminėmis medžiagomis ar kt. Labai naiviai atrodo kai per įvairių projektų pristatymus tenka matyti išeksponuotus prastus piešinius, girdėti prastą muziką ar agitbrigadų lygio pasirodymus.
Mokyklose, ko gero kaip ir aukštosiose mokyklose, yra taip vadinamas „laisvesnis laikas“ kai klasės, kurios neturi jokių egzaminų, gali būti apjungtos pagal interesus kūrybiškumo projektams. Čia matomai jau tikrai reikėtų pritraukti profesionalus, kurie naudodami savo metodikas galėtų išjudinti kūrybiškumą.

Kūrybiškumas dailės pamokose

Irena Staknienė, Ugdymo plėtotės centro metodininkė, dailės mokytoja
Apie dailės mokymą ir kūrybiškumą

Kas trukdo mano dalyko kūrybiškumui pagrindinėje mokykloje?
Tradiciškai manoma, kad dailės dalykas pats savaime ugdo mokinių kūrybiškumą. Tačiau taip būna ne visada. Kartais net labai kūrybingas dailininkas, dirbdamas su mokiniais, gali varžyti vaikų kūrybinį mąstymą: dominuodamas savo autoritetu, primesdamas savo kūrybinį stilių, mokydamas mokinius tik to, ką pats mėgsta ar jam geriausiai sekasi, dažnai koreguodamas mokinių piešinius, išsakydamas savo vertinimą kaip profesionalus dailininkas, neskatindamas mokinio pačiam įsivertinti savo pasiekimų ir apmąstyti įgytą patirtį. Tada vaikas tampa pasyviu mokytojo (dailininko) kūrybinių sumanymų ir nurodymų vykdytoju (išpildytoju).
Kartais, žvelgdami į vaikų piešinių ekspozicijas (parodėles), galime greitai nustatyti, iš kurios mokyklos ar kurio žymesnio dailės mokytojo mokinių darbus matome. Atpažįstame piešinio manierą, būdingą techniką ar kompoziciją, nes mokinių kūrinėliai būna labai panašūs vienas į kitą. Visi džiaugiasi, kad darbai labai meistriški ir puikiai techniškai išpildyti: ,,kaip tikri dailės kūriniai“. Tačiau juose dažnai neatsispindi paties vaiko individualybė, nematome jo kūrybinių ieškojimų ir originalių sprendimų.
Galvoju, kad užbaigtas kūrinys – jau post factum. Tai - medžiaga apmąstymui, kas vaikui pasisekė, ką ateityje jis norėtų daryti kitaip. Jeigu mokinys kūrė pagal mokytojo nurodytą schemą ar pavyzdį, tai nelabai yra ir ką apmąstyti. Nebent pasidžiaugti išmokta technika. Gal dėlto mokiniai dažnai nevertina savo kūrybos, nes tema ar sumanymas nebuvo jam artimas, paties išmąstytas. Turėtume vaiką ir jo poreikius pamilti labiau už dailę ir jos kūrinius. Kūrybiškumo ugdymui svarbiausia yra aktyvus vaiko ieškojimo kelias ir patrauklus kūrybinis procesas. Apie jį turėtume daugiau kalbėti.
Kas dar trukdo? Orientavimasis tik į išorinį, parodomąjį rezultatą, kad būtų ,,aukštas“ piešinių lygis, kad laimėtų konkurse 1 vietą, diplomą, kad būtų kuo daugiau rodiklių mokytojo atestacijai. Aš neneigiu puikių meninių pasiekimų, tačiau tai nėra pagrindinis dailės dalyko pagrindinėje mokykloje tikslas. O parodėlėse turėtų būti eksponuojami visų mokinių kūriniai, kuo įvairiausi, nes nėra nei gerų, nei blogų piešinių, kiekvieno vaiko kūriniai yra vertingi, saviti ir originaliai sukurti (vieno labai išraiškingas piešinys ar įdomi tema, kitam pavyko puikiai suderinti spalvas ar atrasti originalią kompoziciją). Eksponuojant vaikų dailės kūrinėlius reikėtų pagalvoti, kaip įdomiai juos komponuoti ir derinti tarpusavyje (pavyzdžiui, rodyti įvairią kūrybą ar temines kompozicijas, šalia iškabinti panašių spalvų ir technikų darbus arba pasirinkti kontrasto principą ir pan.).

Koks galimas mano dalyko vaidmuo projekte?
Visų pirma, dailė – vaizdų kalba. Dalyko turinys turėtų paįvairinti, padaryti patrauklesniais projekto leidinius, nes jie gali būti iliustruoti mokinių darbų pavyzdžiais, mokymosi proceso nuotraukomis ar filmuota medžiaga. Prasmingai iliustruota Metodika įdomiau atrodys ir bus naudingesnė mokytojams. Be to, dailės dalykas gali padėti sėkmingai integruoti (apjungti į bendrą visumą) kitų mokomųjų dalykų ugdymo turinį. Integruodami labiau sudomintume mokinius ir parodytume įvairių dalykų mokytojams, kaip racionaliau planuoti ir taupyti pamokų laiką.
Galima būtų pasiūlyti bendrų integruojančių temų ar integruotos veiklos projektų. Projekte galėtume pateikti integruotos veiklos pavyzdžių (taikomų metodų, pamokų ir jų ciklų aprašų, mokinių darbų pavyzdžių, filmuotos medžiagos ir kt.). Reikėtų dailės užduočių pavyzdžių, kuriose tikslingai būtų ugdomas kūrybiškumas: būtų orientuojamasi į patrauklų ir aktyvų dailės raiškos ir pažinimo procesą: mokiniai mokytųsi patys atrasti kūrybinių idėjų, drąsiai veiktų ir ieškotų naujų sprendimų ar jų variantų, nebijotų nesėkmių, išmėgintų įvairias technikas ir pritaikytų savo įgūdžius naujose situacijose, mėgintų kūrybiškai keisti savo aplinką. Jei darbas panašiai būtų organizuojamas ir per kitų dalykų pamokas, atsirastų nauja mokyklos kultūra, kai visų dalykų mokytojai veikia išvien ir visame ugdymo procese galioja panašūs susitarimai.

Kaip kitus mokytojus ir platesnę mokytojų bendruomenę įtraukti dalyvauti projekte?
Reikėtų pateikti pasiūlų ir sėkmingų praktinių pavyzdžių (jau išbandytų įvairių mokytojų praktikoje), kaip konkrečioje klasėje ar koncentre galima būtų planuoti ugdymo turinį ir bent jau dalį pamokų organizuoti integruotų projektų metodu.

Kūrybiškumas technologijų pamokose

Sigita Maknienė, Grigiškių „Šviesos“ vidurinės mokyklos technologijų mokytoja apie kūrybingumą mokykloje

„Kol vaikai maži, jie turi daug idėjų, tačiau nežino, kaip jas įgyvendinti. Tuo tarpu suaugę turi galimybių idėjas įgyvendinti, tačiau neturi idėjų.“

Manau, kad dauguma technologijų mokytojų pripažįsta, kad yra kūrybiški, bet savo kūrybiškumą retai kada naudoja pedagoginėje veikloje. Galbūt dėl to, kad neturi pakankamai informacijos ir gebėjimų “pritaikyti“ kūrybiškumą ugdymo veikloje ar drąsiai inicijuoti kūrybinę veiklą. Be to dar ir šiandien nemažai technologijų mokytojų abejoja ar verta keisti įprastą darbo stilių, nes kūrybiška veikla reikalauja daug papildomų pastangų ir atima nemažai laiko. Na ir svarbiausia turbūt yra tai, kad dauguma technologijų mokytojų kūrybiškumą sieja su galutiniu kūrybos rezultatu ar pagamintu produktu, o ne su pačiu kūrybišku procesu.

Technologinis ugdymas - yra labai savitas visame pagrindinio ugdymo kontekste. Technologinio ugdymo objektų pagrindinėje mokykloje yra net 5 (mityba, tekstilė, konstrukcinės medžiagos, elektronika ir gaminių dizainas) ir labai platūs. Todėl pats technologijų dalykas turi labai didelius integracinius ryšius su kitais mokomaisiais dalykais. Ir dėl šių “plačių ryšių”, manau, technologijos projekte turėtų užimti ne paskutinę vietą. O mokant technologijų, galimi įvairūs kūrybiškumą skatinantys veiksniai ir tai iš tiesų yra nesudėtinga “padaryti”, nes informacijos yra išties daug ir įvairios, tik reikia ją atsirinkti. Bet visgi norisi sukurti kažką naujo ir savito...ir tam reikia nemažai pastangų.

Kaip kitus mokytojus įtraukti dalyvauti šiame projekte? Kol kas to recepto dar nežinau. Bet manau, kad du dalykai yra labai svarbūs – tai pačių projekto iniciatorių užsidegimas, tikėjimas tuo ką daro, to kūrybiško “užkrato” sėjimas aplink save ir labai patraukli projekto idėja (ar pati metodinė priemonė), kuri turėtų būti visiškai netradicinė ir originali.

Apie kuriamą metodinę priemonę. Kažkodėl pirma į galvą šovusi mintis buvo tokia - tai turėtų būti toks kūrybinių “daiktų” paketas (lagaminas), kuriame būtų numatytas visų mokomųjų dalykų kūrybinis indėlis vieniems mokslo metams. Ten turėtų būti sudėtos įvairios kūrybinės užduotys, mintys, audio ir video medžiaga, mokomieji filmai, kompiuterinės programos, metodinės priemonės ir bet kokie kiti daiktai, kurie reikalingi vieno ar kito mokomojo dalyko kūrybiškai veiklai įgyvendinti. Šioje metodikoje turėtų būti numatyti integraciniai-tarpdalykiniai ryšiai, pasiūlytos mažesnės ar didesnės kūrybinės užduotys (atsižvelgiant į BP), galbūt renginiai ar kas nors panašaus. Taip pat turėtų būti metodinės rekomendacijos, kaip tuo lagamino turiniu naudotis. Mokykla, nusprendusi įsigyti šį lagaminėlį, galėtų “bandyt jo turinį” ištisus metus. O ši metodika turėtų įtraukti daugiau ar mažiau visus mokyklos mokytojus ir mokinius į kūrybinę veiklą.
Apie tokį gatavą dalyką galvoju todėl, kad daugelis mokytojų nedrįsta ar nenori ieškoti kažko naujo, todėl net nebando. O šiuo atveju – galbūt didžioji dalis mokytojų pabandys, tada atras ką nors sau priimtino, o tada ir pradės ieškoti...

Kūrybiškumas per matematikos pamokas

Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija
Vilniaus g. 32/2
LT-01119 Vilnius
Tel., faks. (5)-2608330
Matematikos, ekonomikos mokytoja
Lina Stasiūnaitė
El.paštas lina.stasiunaite@gmail.com
Dėstau gimnazijos klasėse 9-12


„Jūs negalite išmokyti žmogaus nieko, Jūs tik galite padėti jam atrasti tai savyje“ Galilėjas

Užsienyje šio gebėjimo ugdymui skiriamas didžiulis dėmesys. Yra sukaupta nemažai medžiagos susijusios su kūrybiškumo skatinimu ir vystymu mokykloje, ir konkrečiai, per matematikos pamokas. Pabandžiau keletu sakinių apmesti pagrindinius teiginius, rastas mintis ir jau atliktus vakariečių darbus šioje srityje.

Tradiciniai matematikos mokymo metodai gali įtakoti mokinių nenorą ar net baimę mokytis matematikos. Nepasitikėjimas savo jėgomis ir netikėjimas, kad gali užčiuopti matematines tiesas, priverčia mokinius tiesiog kalti pagrindinius principus ir tik juos atkartoti per pamokas. 100-o vienodų pavyzdžių sprendimas gal ir lemia standartinių procedūrų išmokimą ir pritaikymą, bet neleidžia mokiniui pradėti mąstyti, ieškoti kitokių sprendimų, ieškoti kito, savito kelio matematikoje.
Kūrybiškų metodų naudojimas gali būti labai efektyvus būdas mokiniams pajusti trauką mokymuisi, pažinimo procesui, rezultatų gavimui. Šiais būdais mokiniai atrastų sau „naują“ matematiką, o ne tik perimtų savo mokytojų žinias.

Matematinis kūrybiškumas gali būti formuluojamas kaip gebėjimas pamatyti naujus sąryšius, rasti naują sprendimą netradicinėse mateminėse situacijose (Hemiar, 1993)
Tai yra ne inertiškas mąstymas, kuriam mes naudojam tik jau išmoktas struktūras ir mokytojo sugliaudytą informaciją, o gebėjimas pamatyti ir rasti naują kelią

Suomių mokslininkas Hagglund (1984) apibūdino kūrybiškumą, kaip naują darinį iš idėjų, minčių ir vaizdų. Naujas darinys yra didesnis nei suma visų jo sudedamųjų, nes jis yra originalus ir jame yra likusi dalelė žmogaus, jį kūrusio.

Pagal Linda Jensen Sheffield, mokiniai, besimokydami matematikos, kūrybiškų metodų pagrindu, gebėtų:
1. rasti originalius sprendimus
2. kurti taisykles, principus
3. iškelti naujas problemas ir klausimus
4. kurti naujus matematinius metodus
5. apibendrinti ir analizuoti

Išmatuoti mokinių matematinį kūrybiškumą, pagal Eric Louis Mann, galima išsiaiškinus ar mokiniai turi tokius gebėjimus:
1. gebėjimas formuluoti matematines hipotezes
2. gebėjimas pastebėti sekas matematinėse situacijose
3. gebėjimas formuluoti netikėtas matematines idėjas
4. gebėjimas užduoti klausimą, kuris padėtų įžvelgti problemos esmę
5. gebėjimas suprastinti, išskaidyti problemą į smulkesnes, žinomas situacijas iš anksčiau

Nors dauguma mokslininkų sutinka, kad gabumai ir kūrybiškumas yra susiję, bet ne visi gabūs vaikai yra kūrybiški.
Ar kūrybiškumas gali būti ugdomas tik iki tam tikro amžiaus, ar tai universalus gebėjimas, prieinamas visiems amžiams?

Skatinant mąstyti kūrybiškai matematikoje, visų pirma reiktų “atverti” uždavinius, t.y. stengtis spręsti kuo daugiau atviro klausimo uždavinių, kurie nebūtų vien tik tai standartinių procedūrų pakartojimas.
Taip pat reikėtų kuo daugiau užduočių, kurias atlikę mokiniai, gautų apčiuopiamą rezultatą, t.y. kažkokį galutinį produktą, kurį gali pačiupinėti.
Susieti uždavinius su realiu gyvenimu, leisti mokiniams patiems pasirinkti sprendimo kelius ir metodus. Leisti patiems atrasti ir įrodyti, pajusti atradimo džiaugsmą - eureka

Taip pat labai padėtų tarpdalykinė integracija. Matematikos pamokas galima būtų integruoti su dailės, geografijos, braižybos, technologijų, fotografijos, grafinio dizaino, etikos ar filosofijos.

Keletas pavyzdžių iš patirties:
1. Matematika aplink. Fotografijų paroda (Konkrečiai: Geometrinės figūros senamiestyje. Matematika: stereometrinių figūrų savybių sisteminimas, pasiruošimas egzaminams. Integruota su fotografija, grafiniu dizainu ar technologijomis. Prie kiekvienos fotografijos privalo būti figūros matematinių savybių aprašymas)
2. Žemėlapių matematika. (Žemėlapių kūrimas, spalvinimas. Teorema apie tai, kad bet kokiam žemėlapiui nuspalvinti visada užtenka 4 spalvų, taip, kad vienodos spalvos nesiliestų. Galima integracija su geografija)
3. Pitagoro teoremos “atradimas” (Šaknų savybių mokymasis. Galutinis produkas – nuostabi spiralė)
4. Yin Yang piešimas (Įbrėžtinių ir apibrėžtinių apskritimų centrų ieškojimas gali virsti puikiu trijų dalių Yin Yang piešimu. Nežinau, bet turbūt būtų galimybių integruoti su etika ar filosofija)
5. Sierpinskio trikampis (trikampio vidurio linijos savybės, simetriškumas)